kalbos

Vienas kūrybiškiausių, emocijų ir asmeniškumų kupinas, artistiškiausias rašto darbų žanras. Dažnai atrodo, kad kalbos iš tribūnų rėžiamos spontaniškai, tačiau dažniausiai jos pirma būna surašomos popieriuje ir bent keletą kartų repetuojamos, prieš oratoriui žengiant į sceną.

Pirmo asmens kalbėjimas, jausmai, emocijos, subjektyvumas ir tendencingi faktai, peršantys auditorijai nuomonę ar raginantys veikti – būdingi kalbų ruožai. Tuo jos panašios į komentarus, tačiau iš esmės skirtos ne vien informacijai perduoti, bet ir auditorijos reakcijai išprovokuoti. Kalbų tekstai efektyvūs tik tada, kai jie susieti su viešojo kalbėjimo įgūdžiais – atlikimu.

Intonacijos, gestai, stovėsena, balso tembras ir garsumas kuria stiprų emocinį foną, padedantį perteikti turinį. Kalbančiajam praverčia Neurolingvistinio programavimo (NLP), retorikos žinios, nes savo kalboje jis naudoja vaizdingus palyginimus, alegorijas ir metaforas, konstruoja įmantrius siužeto vingius, pasakoja istorijas (storry telling).

Proginės kalbos, replikos, pasisakymai ar pareiškimai reikalauja ne tik stipraus emocinio užtaiso, bet ir aiškios komunikacinės žinutės – kodėl kalbama ir ko siekiama. Kadangi tokie tekstai skirti daugiausia ne akims, o ausims, jiems būdingi pakartojimai, klausimų kėlimas ir klausančiųjų įtraukimas bei suprantamos išvados.

Čia galime pritaikyti schemą:

teiginys -> faktas -> įrodymas -> išvada

Antra vertus, viešojoje erdvėje apstu atvejų, kai kalbama ir atrodo, kad nieko nepasakoma. Tai demonstruoja oratoriaus atotrūkį nuo auditorijos, nekonkretumą ir kelia abejones.

Aišku, parašyti kalbos tekstą, kad jis būtų nei per ilgas, nei per trumpas (per sekundę normaliu tempu kalbėdamas žmogus pasako vidutiniškai du žodžius) yra viena, o įtikinamai perteikti tekstą – visai kas kitka. Visuomet auditorijoje bus nesuprantančiųjų, priešiškai nusiteikusiųjų ir palaikančiųjų, todėl oratoriui tenka svarbus vaidmuo išlaikyti dėmesį ir didinti palaikančiųjų gretas.

Pradžiai užsisakykite paprasčiausią tekstą